Įdomu 

Žiaurios tiesos apie seksą

Norint įveikti dėl sekso kylančius nepatogumus, jums gali tekti radikaliai permąstyti, kas yra aistra, santuoka, ištikimybė ir daugybė kitų dalykų.

Mus mokė, kad seksas yra natūralu. Lyg kvėpavimas. Tačiau britų filosofas Alainas de Bottonas sako, kad „seksas panašus į raketų mokslą“. Seksas yra ne tik milžiniška galia.

Dar seksas dažnai prieštarauja mums rūpintiems dalykams. Seksas mumyse neišvengiamai sukelia trinčių. Geidžiame sekso su nepažįstamais ir nemylimais žmonėmis. Dėl sekso imamės nemoraliais ar žemais laikomų veiksmų (tarkim, galime suduoti kitam žmogui ar leistis būti surišami). Keistai pasijaučiame prašydami mylimų žmonių tokio sekso, kokio geidžiame.

Nėra abejonių, kad seksas jaudina, o pačiomis įsimintiniausiomis akimirkomis ištirpina izoliacijos jausmą, kurio apstu gyvenime. Tačiau tokios akimirkos yra retos, jos dažniau yra išimtys nei taisyklė, sako A. de Bottonas, „Londono gyvenimo mokyklos“ įkūrėjas.

Anot jo, „seksas neišvengiamai sukels galvos skausmų, neįmanoma staiga imti ir atsipalaiduoti, kalbant apie seksą.„ Mes, pasak jo, užsisklendžiame kančiose, jausdami „keistą skausmą dėl sekso, kurio arba ilgimės, arba vis bandome išvengti.“

Atsivertus knygas, suteikiančias patarimų apie seksualinį gyvenimą, gali atrodyti, kad su šiuo centriniu mūsų gyvenimo elementu susijusias problemas galima išspręsti mechaniškai, pasirinkus teisingą metodiką.

Savo naujoje knygoje „Kaip daugiau galvoti apie seksą“ A. de Bottonas teigia, kad dauguma neaiškumų kyla dėl įvairių dalykų, kurių geidžiame iš gyvenimo, išaugus kasdien besikaupiančioms nuoskaudoms ar tiesiog dėl sekso potraukio sukeliamų keistumų. Štai keli paprasti klausimai, į kuriuos stengiamasi atsakyti šioje knygoje.

Kodėl dauguma žmonių meluoja apie savo geismus?

Retam pasitaiko nesusimąstyti, jog seksas kelia keistų jausmų. Seksas – tai neįprasta mūsų širdies gelmėse atsiverianti erdvė. Nors seksas yra viena iš pačių privačiausių veiklų, jį gaubia visas spektras viešai aprobuojamų idėjų, kuriose užkoduota, ką normaliems žmonėms derėtų jausti apie seksą ir ką daryti su šiais jausmais.

Tiesą sakant, tik nedaugelis iš mūsų patenkame į tą „normalių“ žmonių kategoriją. Beveik visus persekioja su seksu susijusi kaltė, neurozės, fobijos, nepastovūs geismai, abejingumas ir pasišlykštėjimas. Mes visi esame iškrypę mūsų santykyje su neadekvačiais normalumo idealais.

Dažniausiai to, kas nusako mus kaip seksualias būtybes, nekomunikuojame tiems žmonėms, iš kurių norime susilaukti palankios nuomonės apie save. Įsimylėję vyrai ir moterys instinktyviai išsako tik kruopelytę savo aistrų dėl dažnai pagrindo turinčios baimės, kad atsivėrę partneriams sukels pasišlykštėjimą mumis.

Tai, kas jaudina erotiškai, netinkamam žmogui sukels pasibjaurėjimą. Būtent todėl erotiškos akimirkos yra intensyvios – nes tą akimirką, kai pasišlykštėjimo turėtų būti daugiausia, mes sulaukiame pritarimo ir atsidavimo. Pagalvokite apie du liežuvius, kurie tyrinėja burną – šią be galo privačią, tamsią, drėgną ertmę, kurią apžiūrinėti dažniausiai leidžiame tik stomatologui. Dviejų žmonių sąjunga tampa privilegija, užtvirtinama tokiu veiksmu, kuris kitiems žmonėms keltų siaubą.

Miegamajame, tarp dviejų subjektų, įvyksta abiejų pusių palaikomas dviejų slaptų, pagaliau iš vienatvės ištrūkusių, seksualinių tapatybių susijungimas. Jų elgesys dažnai yra nepriimtinas civilizuotam pasauliui. Prietemoje partneriai pagaliau gali išsakyti daugybę įstabių ir iškrypusių dalykų, kurių geidžia jų kūnai.

Kodėl šiais laikais kalbėti apie seksą sudėtinga?

Dėl sekso jaučiamą diskomfortą dažnai tik paaštrina manymas, kad gyvename liberaliais laikais ir todėl seksas turėtų būti gana tiesmukas, nesklandumų nekeliantis dalykas. Maždaug toks kaip tenisas. Tokia veikla, kuria visiems derėtų užsiimti kuo dažniau tam, kad atsikratytume modernaus gyvenimo sukeliamų stresų.

Apšvietos ir progreso naratyvas nutyli neginčijamą faktą: seksas niekuomet netaps tuo, kame jausimės esą visiškai laisvi. Seksas iš esmės yra pavojinga, mus priblokšti galinti jėga, nesutampanti su dauguma mūsų ambicijų ir nesugyvenanti su civilizuotos visuomenės idėja. Seksas iš esmės nėra demokratiškas. Jis nelinkęs be konfliktų santykiauti su meile.

Nors ir mėginame įvairiai jį tramdyti, seksas sujaukia mūsų gyvenimus, griauna mūsų santykius, kelia grėsmę mūsų produktyvumui ir verčia mus nemiegoti naktis leidžiant klubuose su žmonėmis, kurie mums nepatinka, bet kurių privačias kūno vietas geidžiame liesti. Mažų mažiausiai galima tikėtis, kad seksui pajėgsime suteikti vietą mūsų civilizacijoje nenutylėdami jo anarchistinės ir griaunančios galios.

Kodėl seksas yra puikus melo detektorius?

Nevalingos fiziologinės reakcijos, tokios kaip vaginos sudrėkimas ar penio sustangrėjimas, kelia erotinį pasitenkinimą (ir yra erotiškos), nes jos išduoda pritarimą racionaliai jo nesankcionuojant.

Erekcija ir sudrėkimas negali įvykti valios pastangomis, todėl tiesmukai ir nuoširdžiai išduoda mūsų susidomėjimą. Gyvename pasaulyje, kur apstu suvaidinto entuziazmo ir kur dažnai sunku nutarti, ar tikrai patinkame aplinkiniams, nes galbūt pritarimo sulaukiame tik dėl kitų jaučiamo pareigos jausmo. Tuo tarpu šlapia vagina ir sutvirtėjęs penis yra nedviprasmiškai nuoširdūs.

Bučiuotis mums malonu, nes mūsų lūpos yra jautrios. Tačiau susijaudinimas dažnai neturi nieko bendro su fiziniu aktu. Mums malonu, nes tiesiog suprantame, jog kažkam labai patinkame.

Kodėl vilioja mintis apie seksą lėktuve?

Dauguma kasdien sutinkamų žmonių mūsų net nepastebi. Jų orus abejingumas mums gali kelti skausmą ir nuvilti. Iš čia kyla savita fantazijų galia, leidžianti mums įtikėti, kad įmanoma gyvenimą apvesti aukštyn kojomis ir pamiršti įprastus prioritetus. Slaugių uniformos laikomos erotiškomis, nes jos išreiškia trintį tarp jų simbolizuojamos racionalios kontrolės ir nevaldomos seksualinės aistros, kuri akimirkai – net jei tai tik fantazija – gali perimti kontrolę.

Kadangi uniformos gali pažadinti aistrą, įsivaizduojant galimybę nepaklusti taisyklėms, lygiai taip pat mus jaudina ir fantazijos apie seksą neprižiūrimame universiteto bibliotekos kampelyje, restorano tualete ar traukinio kupė. Dėl sukilėliškos transgresijos galime patirti galią, kuri nėra vien seksualinė.

Atlikti lytinį aktą lėktuvo užpakalinėje dalyje reiškia apversti įprastą hierarchiją, pažadinti aistrą ten, kur įprasta, jog dominuoja šaltakraujiška disciplina, neleidžianti pasireikšti mūsų individualiems norams. 10 kilometrų aukštyje intymumo pergalė yra saldesnė, o drauge – ir patiriamas malonumas. Erotiškiausios akimirkos yra tos, kuriose tai, kas yra formalu, persipina su tuo, kas yra intymu.

Kodėl frazė „ne šįvakar“ yra skausminga?

Logiškai mąstant, susituokus ar turint ilgalaikį partnerį, užsitikriname, kad pasibaigė mūsų nerimas, susijęs su galimybe kitą žmogų įtikinti pasimylėti. Tačiau net jei abiem atvejais teoriškai gali atrodyti, jog seksas bet kada yra ranka pasiekiamas, tokia sąjunga lytinio akto automatiškai negarantuoja ir nepalengvina kelio link jo.

Dar daugiau. Tariamos nuolatinės galimybės turėti seksą fone nenorą pasimylėti esame labiau linkę interpretuoti kaip nusistovėjusių taisyklių pažeidimą. Kitokiuose kontekstuose į panašią aklavietę reaguojame ne taip jautriai. Jei mus atstumia ką tik bare sutiktas asmuo, stipriai nesisielojame ir neįsižeidžiame. Žymiai sunkiau ir nejaukiau ištverti seksualinį atstūmimą, jei jį patiriame su tuo žmogumi, su kuriuo pasižadėjome gyventi iki grabo lentos.

Kodėl impotenciją derėtų traktuoti kaip pasiekimą?

Niekas negali sukelti tokio gėdos ir atstūmimo jausmo kaip impotencija. Ji kerta per abiejų pusių pasitikėjimą savimi.

Tokia interpretacija labai klaidinga. Impotencija yra gluminanti paseka proceso, kurio metu mūsų gaivališki instinktai susiduria su protu ir gerumu. Mes susimąstome, ką partneris jaučia, ir tapatinamės su jo/s galimais prieštaravimais, kylančiais atsakant į mūsų grobikiškus ir nepatenkintus reikalavimus.

Tik patys nesąmoningiausi žmonės gali nesuvokti, kad mūsų seksualinis potraukis kitam asmeniui gali būti nemalonus, kad mūsų kūnas gali būti keistas ir fiziškai atstumiantis ir kad mūsų glamonių visai nenorima. Brandesnis gebėjimas mylėti ir išreikšti švelnumą mus gali išmokyti jautriau reaguoti į tai, kad galbūt prie kito žmogaus nereikia lįsti (net jei vis sutinkame žmonių, kurių neatstumia mūsų ūmūs ir reiklūs geismai ir kurie nesišlykšti net labiausiai stulbinamais erotiniais kraštutinumais).

Žiūrint iš tokios perspektyvos, impotencija yra pagarbos simptomas. Tai baimė sukelti nemalonius potyrius užgriūvant kitą žmogų savo geismais ar negebant patenkinti kito žmogaus norų. Tai civilizuotas susirūpinimas, kad galime nuvilti ir prislėgti kitą. Impotenciją reiktų vertinti kaip etiškos vaizduotės pasiekimą.

Ko apie seksą mus gali išmokyti religija?

Tik religijos iki šiol deramai traktuoja seksą – pripažindamos jo galią nukreipti mūsų dėmesį nuo prioritetų. Tik religijos suvokia sekso keliamą potencialų pavojų ir būtinybę apsiginti nuo jo. Turbūt tik daugybę valandų pramirkus pornografijos svetainėse galime pripažinti, kad religijos neklysta įspėdamos, jog seksas ir seksualūs vaizdai gali be ypatingų pastangų nurungti mūsų gebėjimą racionalizuoti. Religijas dažnai pašiepiame dėl santūrumo, tačiau religijos netraktuotų sekso kaip blogio, jei nesuvoktų jo suteikiamo malonumo.

Ar santuoka yra žalinga seksui?

Palaipsniui susituokusios poros santykiuose sumažėjęs sekso intensyvumas ir dažnumas yra neišvengiamas biologinio gyvenimo faktas ir elementaraus normalumo įrodymas – nepaisant to, jog sekso terapijos industrija meta milžiniškas pajėgas įtikinėdama mus, jog santuoką turi nuolat kurstyti aistra.

Dažniausiai sekso stoka ilgalaikiuose santykiuose susijusi su negebėjimu perjungti du režimus – buitinį ir seksualinį. Tos savybės, kurių reikia sekso metu, yra kardinaliai priešingos toms, kurių reikia tvarkant kasdienius rūpesčius. Santuoka – galbūt ne iš karto, tačiau praėjus keliems metams – dažniausiai neatsiejama nuo buities, vaikų, mažos verslo bendrovės valdymą primenančių ir sėkmingam valdymui būtinų pareigų.

Seksas neišvengiamai suardo šią reguliavimų ir savikontrolės rutiną, nes jis susijęs su malonumais, vaizduote, žaismingumu, kontrolės praradimu. Vengiame sekso ne todėl, kad jis nekelia malonumo, o todėl, kad jo keliami malonumai suardo tuos gebėjimus, kurių prireiks po sekso vėl grįžtant prie buities ir dėl jos užgulusių reikalų.

Seksas pakeičia ir išbalansuoja santykius su drauge buitį reguliuojančiu partneriu ar partnere. Inicijuojant seksą vienam iš partnerių tenka užimti pažeidžiamą poziciją atskleidžiant galimai gėdingus seksualinius poreikius. Ginčą dėl kokio nors pirktino rakando tenka paversti didesniu iššūkiu – prašymu, kad sutuoktinė įsijaustų į nuolankios slaugės vaidmenį, ar pageidavimu, kad sutuoktinis apsiautų sunkius batus ir kreiptųsi į jus žeminančiais žodžiais.

Siekdami patenkinti savo norus, prašome to, kas per atstumą gali atrodyti juokingai ar kelti panieką, todėl neretai vengiame prabilti apie šiuos norus tam asmeniui, kuriuo kasdien turime pasitikėti dėl begalės dalykų. Mums lengviau užsidėti guminę kaukę ir būnant su kitu žmogumi vaidinti grėsmingą sutuoktinį visai nesirūpinant, kad su su šiuo asmeniu teks kitus trisdešimt metų susitikti prie pusryčių stalo.

Kodėl trupiniai virtuvėje trukdo seksui?

Įprasta manyt, kad pyktį simbolizuoja išraudę veidai, pakelti balsai, trankomos durys. Tačiau pyktis dažnai virsta sustingusiu nejautros gniutulu. Pamiršę, jog pykstame ant partnerio, atbunkame, tampame melancholiški ir nebegebame mylėtis su šiuo žmogumi, mat specifiniai mus supykdę incidentai nejučiomis užsiplieskia chaotiškomis aplinkybėmis (pusryčiaujant, prieš vaikams išeinant į mokyklą).

Tuo metu net negebame įvardinti patiriamos skriaudos, o juo labiau – sukurti adekvataus protesto. Dažnai net suvokdami pyktį mes negebame jo išreikšti, kadangi mus įžeidę dalykai atrodo esą menkaverčiai ir tokie keisti, kad, atrodo, apie juos prabilus garsiai, jie skambėtų juokingai (pvz., „man pikta, kad blogai supjaustei duoną“). Užmezgus santykius nereikšmingų mažmožių nebelieka.

Kas savaitę kiekvienas partneris patiria ir, atitinkamai, atsako dešimtimis šūvių net nesusimąstant, kad vieninteliu matomu šių apsišaudymų ženklu tampa atvėsę santykiai, o svarbiausia, – abipusis ar vienos kurios pusės išreiškiamas nenoras turėti lytinių santykių. Seksas yra tokia dovana, kuria įsiutus tikrai nesinori švaistytis.

Išbrist iš mūšio lauko ir persiorientuoti nuo kaltinimų link tikrųjų nuoskaudų ir baimės priežasčių nelengva. Poroms reikia išmokti pripažinti, kad tarp skirtingų asmenybių atsiradęs priešiškumas neatsiejamas nuo abiejų pusių išgyventų vaikystės emocijų. Mes linkę manyti, kad viską žinome apie kitą žmogų net nemėgindami išmokti kažko naujo. Mes nepasirengę bandyti gana padorius suaugusiųjų santykius paversti išties sėkmingais.

Kodėl viešbučiai yra metafiziškai svarbūs?

Sienos, lovos, patogūs kėdžių apmušalai, aptarnaujantis personalas, televizorius ir gražiai į popierėlį supakuotas muilas geba ne tik patenkinti tam tikrą prabangos geismą. Vienai nakčiai apsistojus viešbutyje, įmanoma išjudinti įsisenėjusią seksualinę stagnaciją.

Išvystame mūsų partnerio erotinę pusę, kuri dažnai dingsta nekintančioje buityje. Dėl negebėjimo turėti daugiau sekso galime kaltinti kasdien regimą ant grindų patiestą kilimą ir kėdes svetainėje. Šios dekoracijos trukdo atsiskleisti mūsų tapatybėms. Baldai užsispyrusiai primena, kad mes negalime pasikeisti – nes ir jie nesikeičia.

Viešbučio kambaryje įmanoma vėl mėgautis seksu, nes anapus kasdien buityje mums tenkančių vaidmenų mes atrandame viens kito seksualines tapatybes, kurios mus iš pradžių ir susiejo. Mus ištinka estetinė patirtis, kurią sutirština pora frotinių chalatų, viešbučio dovanojama vaza su vaisiais ir vaizdas į nepažįstamą uostą. Mylimą žmogų išvystame taip, kad dar niekada nematėme.

Kodėl pervertiname neištikimybę?

Priešingai vyraujantiems neištikimybę smerkiantiems verdiktams, net mažiausio nenoro nukrypti į šalį nebuvimas yra neracionalus ir prieštarauja gamtai. Nejausdami to, nedėmesingai ignoruojame mus supančių žmonių kūniškumą. Apsigauname, kad mūsų racionalių tapatybių neveikia tokie erotiški trikdžiai kaip aukštakulniai, aptemptos palaidinės, tamprios pėdkelnės ir raumeningos blauzdos.

Dėl išdavystės pykstantis sutuoktinis vengia elementarios, tragiškos tiesos: niekas negeba kitam asmeniui suteikti pilnatvės. Esminė bėda slypi modernios santuokos patose – protu nesuvokiame siekyje ir reikalavime, kad vienas žmogus turėtų gebėti išspręsti didžiausias mūsų bėdas.

Jei pripažįstame, jog santuoką laikyti tobulu būdu patenkinti meilės, sekso ir šeimos lūkesčius, yra naivu ir klaidinga, teks pripažinti ir tai, jog neištikimybė nėra efektingas priešnuodis, galintis įveikti nusivylimą santuoka. Neįmanoma nesugadinti santuokoje mums rūpinčių dalykų miegant su žmogumi, kuris nėra šios santuokos dalis. Nėra vieno atsakymo, galinčio išspręsti santuokoje kylančias bėdas.

Kartais, internete užmezgus erotinį ryšį su nepažįstamu žmogumi ir šiam pasiūlius susitikti viešbutyje, gundomės dėl poros valandų malonumo vėjais paleisti visą gyvenimą. Tie, kurie linkę manyti, jog santuoką išlaiko ilgalaikiai jausmai ir suteikia šiems jausmams ypatingą reikšmę, vengia pripažinti, kas išties mūsų emocijų kaleidoskopuose siaučia prieštaringos, sentimentalios ir hormonais prisodrintos audros. Jos mus bloškia į šimtus beprotiškų ir nelogiškų krypčių.

Nejaustume pilnatvės, jei kartkartėmis nereaguotume į vis užeinantį norą pritrėkšti savo vaikus, nunuodyti sutuoktinį ir nutraukti santuoką susiginčijus dėl perdegusios lemputės. Mums būtina slopinti tam tikras emocijas tam, kad mūsų rūšis gebėtų funkcionuoti protiškai ir adekvačiai funkcionuotume kaip gana padoriai sutvarkyta visuomenė.

Mes esame chaotiškos cheminės struktūros. Mums derėtų branginti žinojimą, kad mus supančios aplinkybės dažnai nesutampa su tuo, kaip jaučiamės. Toks suvokimas apsaugo mus. Jis reiškia, kad greičiausiai judame teisinga kryptimi.

Related posts

Comments are closed.